Kai tradicijos tau tokios artimos ir pažįstamos, rizikuoji neįvertinti jų unikalumo. Lietuviams taip yra su sutartinėmis. Jos mums atrodo esančios tokios įprastos, kad net nesuprantame, kokios unikalios jos iš tikrųjų yra. Realybėje ši sena polifonijos forma išsiskiria savo archaiškumu ir visame pasaulyje turi labai mažai analogų.
Etnografų tyrimai rodo, kad sutartinės atsirado dar gerokai prieš Lietuvos krikštą. Kaip anksčiau? Niekas tiksliai nežino. Aišku tik tai, kad per daugybę šimtmečių susiformavo savitos šio stiliaus tradicijos. Tai mininalistinis, rituališkas, daugiausiai moterų praktikuojamas menas. Priklausomai nuo atlikėjų skaičiaus ir pasirinktos polifonijos rūšies, sutartinės gali būti dvejinės, trejinės ir keturinės. Aišku, visos jos turi dar daugiau atmainų… Iš viso jų priskaičiuojama per 40.
Sutartinių išskirtinį archaiškumą liudija ir jų universalumas. Išgirsite ir darbo, ir kalendorinių švenčių, ir vestuvių, ir karo sutartines. Jose pilna motyvų, garsų, žodžių, kurių tikslios reikšmės jau net nebepajėgiame atsekti. Sutartinės – tai paradoksas. Kaip disonansiniai intervalai gali sukurti harmoniją? Tačiau sukuria. Ir nukelia klausytoją į kitą laiką ir vietą.
