Nuostabiai sudėtingi, o kartais ir žadą atimantys šiaudiniai sodai – viena iš paslaptingiausių Lietuvos tradicinės dailės rūšių. Tai, kad sodai nėra tokie patvarūs, kaip geležies ar keramikos gaminiai, sukelia daug keblumų etnografiniams tyrinėjimams – iki šiol tiksliai nėra žinoma net keisto jų pavadinimo kilmė. Dalis mokslininkų spėja, kad ji pabrėžia iš chaoso žmogaus rankomis kuriamą grožį ir harmoniją tarp šio ir kito pasaulio, tokiu būdu sugretinant jų kūrimą su šalia namų kultivuojamu sodu. Tokią interpretaciją, be to, paremia ir faktas, kad šiuose kūriniuose vyrauja trikampiai ir kvadratai – senovės kultūrose atitinkamai simbolizavę dvasią ir materiją.
Iki mūsų laikų šiaudiniai sodai buvo rišami ištisus metus – per Velykas ir Kalėdas, vestuvių ar krikštynų metu, per kalendorines bei apeigines šventes. Siekiant apsaugoti namus, šiaudinis sodas būdavo kabinamas virš stalo, prie kurio tris kartus per dieną susirinkdavo šeima.
Rišti sodus iš pažiūros nesudėtinga – pagrindus galite išmokti vos per kelias valandas. Tačiau norint sukurti iš tiesų magišką, „kosminę“ struktūrą, reikalingas matematinis bei erdvinis mąstymas ir ypatingas kruopštumas. Nepaisant to, kartą pradėjus bus nelengva sustoti, nes sodų rišimas taip pat yra nuostabus atsipalaidavimo ir meditacijos būdas.
2017 m. šiaudinių sodų tradicija buvo įrašyta į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, o 2023 m. – įtraukta ir į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.