Į viršų
Vilniaus istorinis centras – sostinės širdis, penkis šimtmečius kurta Rytų ir Vakarų kultūrų, įvairių architektūros stilių ir, žinoma, pačių vilniečių. Nors Vilnius rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1323 m., jau tapęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, jo istorija prasidėjo keliais šimtmečiais anksčiau. Tuomet čia, Neries ir Vilnios upių santakoje, buvo pastatyta medinė pilis.

Šiandien Vilniaus istorinis centras yra reikšmingas organiškai išsivysčiusio miesto pavyzdys. Čia išlikęs viduramžiams būdingas spindulinis gatvių tinklas, didelė vertingų pastatų įvairovė, tik vietomis stipriau paliesta karų ir okupacijos žalos. Daugybė pastatų Vilniaus senamiestyje išsaugojo kelis istorinius sluoksnius, nes, kintant architektūros tendencijoms, jie buvo perstatyti prijungiant naujus pastatus prie senų. 

Dabartinį miesto centrą puošia statiniai, turintys gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo bruožų. Prie Vilniaus, kaip įstabaus daugiakultūrio miesto, augimo prisidėjo lietuviai ir kitos įvairios LDK tautos su savo kalbomis, religijomis ir kultūromis. Nuo pat viduramžių dominavusi krikščionybė lėmė įvairių religinių bendruomenių ir ordinų maldos namų, tarp kurių – Šv. arkangelo Mykolo, Šv. Stepono, Šv. Kazimiero, Visų Šventųjų ir Šv. Teresės bažnyčios, atsiradimą.

Viskas netoliese