Kernavės archeologinė vietovė

Pirmieji gyventojai Kernavės teritorijoje įsikūrė dar 9–8 tūkst. m. prieš Kristų, senojo akmens amžiaus pabaigoje. Nuo tų laikų iki pat vėlyvųjų viduramžių čia be pertrūkio gyveno žmonės, todėl vietovė byloja ne tik apie baltiškąją civilizaciją, bet ir vieną svarbiausių procesų Lietuvos ir Europos istorijoje – pagoniškosios bendruomenės virsmą krikščioniškąja. XIII a. pab.–XIV a. pr. pagoniškos ir krikščioniškos kultūros sąveikoje čia susiformavo savitas viduramžių miestas, tuo metu buvęs svarbiu politiniu ir ekonominiu centru – pirmąja Lietuvos valdovų rezidencija. 

Kernavė yra viena didžiausių archeologinių ekspozicijų po atviru dangumi (194,4 ha). Kompleksą sudaro senovės gyvenvietės, Kernavės kapinynas, piliakalniai, Kernavės senojo miesto vietos ir kiti objektai. Nuo tada, kai šios vietovės buvo apleistos, XIV a. pab., žmogus neturėjo joms jokio poveikio arba šis poveikis buvo tik paviršutiniškas, o vietoves supančio miškų ir mažų sodybų kraštovaizdžio beveik nepalietė dabartinė plėtra. Čia, po sąnašų sluoksniu, nuo mūsų akių paslėptas paskutinės Europoje pagoniškos valstybės kultūrinis palikimas. 

Šiuo metu ištirta tik apie 2 % Kernavės kultūrinio rezervato teritorijos. Su ilgamečių archeologinių tyrinėjimų rezultatais galima susipažinti rezervato muziejinėje ekspozicijoje, o kasmet organizuojamos ,,Gyvosios archeologijos dienos“ trumpam prikelia mūsų protėvių gyvenimą, buitį ir tradicijas.