Lietuviai mėgsta apie save galvoti kaip apie dainingą kraštą, pilną dainų, šokių, muzikos. Ir mes iš tikrųjų turime kuo didžiuotis. Lietuvių kalba – viena archaiškiausių Europoje, o dainos neabejotinai buvo vienas iš įrankių padėjusių ją tokią išsaugoti. Nuo sutartinių, iki raudų ir lopšinių – nematerialiųjų lobių turime daug ir įvairių.
Tačiau į kas ketverius metus vykstančias Dainų šventes susirenkame toli gražu ne vien tam, kad paliaupsintume savo kultūrinį paveldą. Į Dainų šventes mes renkamės ir tiesiog pasilinksminti, pasigrožėti, pabūti kartu.
Sovietmečiu Dainų šventės buvo lyg mažos lietuviškumo salos, kuriose mūsų tautinė tapatybė galėdavo netrukdomai gyvuoti. Šiandien slėptis nebereikia. Dainų šventės – tai proga tam lietuviškumui skleistis visu grožiu. Dainomis ir šokiais galime sau ir visam pasauliui dar sykį parodyti, kad esame ir džiaugiamės būdami.