Į viršų
Dainų ir šokių šventės Baltijos šalyse buvo gerokai daugiau nei proga džiaugtis. Okupacijos metais jos tapo platforma, padedančia išsaugoti savo tautinę tapatybę, vienybę. Nieko nuostabaus, kad 2008 m. jos buvo įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Lietuviai mėgsta apie save galvoti kaip apie dainingą kraštą, pilną dainų, šokių, muzikos. Ir mes iš tikrųjų turime kuo didžiuotis. Lietuvių kalba – viena archaiškiausių Europoje, o dainos neabejotinai buvo vienas iš įrankių padėjusių ją tokią išsaugoti. Nuo sutartinių, iki raudų ir lopšinių – nematerialiųjų lobių turime daug ir įvairių. 

Tačiau į kas ketverius metus vykstančias Dainų šventes susirenkame toli gražu ne vien tam, kad paliaupsintume savo kultūrinį paveldą. Į Dainų šventes mes renkamės ir tiesiog pasilinksminti, pasigrožėti, pabūti kartu. 

Sovietmečiu Dainų šventės buvo lyg mažos lietuviškumo salos, kuriose mūsų tautinė tapatybė galėdavo netrukdomai gyvuoti. Šiandien slėptis nebereikia. Dainų šventės – tai proga tam lietuviškumui skleistis visu grožiu. Dainomis ir šokiais galime sau ir visam pasauliui dar sykį parodyti, kad esame ir džiaugiamės būdami.

Viskas netoliese