Į viršų
Prieš 10–12 tūkst. metų, spėjama, kad Egipte, atsiradęs pynimo menas turi gilias šaknis ir Lietuvoje. Pirmasis jūsų krepšys, nupintas su patyrusio meistro priežiūra, gal ir nepavyks tobulas, tačiau išmėginti vytelių pynimą, kuriuo senoliai parturtindavo ilgus žiemos vakarus, tikrai verta.
Prieš 10–12 tūkst. metų, spėjama, kad Egipte, atsiradęs pynimo menas turi gilias šaknis ir Lietuvoje. Tuo įsitikinti galima jau vien iš daugybės senovinių žodžių, kuriais buvo ir tebėra apibūdinami kaimo meistrų pinti krepšiai: sėtuvės, kretilai, doklai, bamblės, gorčiai, krabės, underės. O kur dar vyžos, tvoros ir dvaruose bei klebonijose išpopuliarėję pintiniai baldai! Pynimui dažniausiai naudojamos gamtoje lengvai randamos medžiagos, pvz., lazdynų ir karklų vytelės, šiaudai, eglių ir pušų šaknys, o užbaigtas daiktas maloniai kvepia mišku. Pirmasis jūsų krepšys, nupintas su patyrusio meistro priežiūra, gal ir nepavyks tobulas, tačiau išmėginti vytelių pynimą, kuriuo senoliai parturtindavo ilgus žiemos vakarus, tikrai verta. Benarstydami vyteles taip pat išgirsite pasakojimų apie išskirtinę lietuviškų gaminių kokybę, medžiagų atrinkimą bei paruošimą, kaip vytelių pynimas atgijo ir vėl suklestėjo atkūrus nepriklausomybę ir ką dar galima nusipinti pajutus norą išbandyti savo įgūdžius gaminant sudėtingesnius daiktus.

Viskas netoliese