Tai, kad lietuvių kalba ir tapatybė išliko iki šių dienų, yra mažas stebuklas. Juk XIX amžiuje šalis buvo ne tik okupuota, bet ir sistemingai keičiama, bandant sunaikinti patį jos lietuviškumą. Vis dėlto, lietuviai ne tik atlaikė dešimtmečius trukusį bandymą sunaikinti jų kalbą ir kultūrą, bet netgi sugebėjo sustiprinti savo identitetą. Šio tautinio atgimimo kulminacija ir tapo 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės aktas.
Sulig juo prasidėjo naujos, modernios, europietiškos valstybės kūrimas. Šį Lietuvos raidos etapą tiesiog tobulai reprezentuoja modernistinė Kauno architektūra. Šiuose aukšto meninio lygio pastatuose saviti regioniniai bruožai susilieja su moderniausiais to laikmečio sprendimais. Rezultatas – unikali sintezė, iki šiol įkvepianti naujas architektų kartas bei įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą.
Tarpukario Kaunas šalies sostine tapo iš reikalo – Lenkijai okupavus Vilnių neliko kitos išeities. Jaunos valstybės architektai šią aplinkybę priėmė ne kaip likimo skriaudą, o kaip galimybę transformuoti Kauną jį modernizuojant ir įliejant į platesnį europinį kontekstą. Per du dešimtmečius Laikinojoje sostinėje iškilę pastatai, ištisi kvartalai ir kompleksai pavertė ją tikru mokslo, kultūros ir švietimo centru. Kaunas tapo miestu, kuriame verda aktyvus urbanistinis gyvenimas.
Kauno modernizmo pastatai savo išskirtinumo neprarado iki šių dienų. Vos per du dešimtmečius tarpukario architektai čia sugebėjo sukurti visai Europai unikalų architektūrinį reiškinį. Centrinio pašto, Karininkų ramovės, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Romuvos kino teatro ar Pieno centro pastatai – tai tik keli modernistinės architektūros pavyzdžiai, kuriems nėra lygių visoje Europoje. Tačiau jos perlų pilnas visas miestas. Jų medžioklė kiekvienam taps atradimų pilna kelione.