Į viršų
Kadaise Prūsijos valdžios per prievartą įvestas ženklinimas vėtrungėmis per šimtmetį tapo gyvybingu liaudies papročiu. Nors tai, kad dekoratyviniai ženklai sudaro vientisą kalbą ir sistemą yra mitas, išmokę juos skaityti galite sužinoti daugybę įdomių dalykų, pvz., žvejo krikšto vietą, aplankytus uostus ir kitą gyvenimišką patirtį.
Anot Kuršių nerijos legendos, vėtrungės atsirado dviem žvejams išplaukus į Kuršmares. Dingus vėjui, pirmasis žvejys užmigo, o antrasis, neturėdamas ką veikti, ėmė iš lentelės drožti ženklą ant stiebo, tuomet išdrožė namus, bažnyčią… Galiausiai, pakilo vėjas ir vėl išpūtė bures. Iš tikrųjų, vėtrungių, kurios anuomet vadinosi „Kurenkahnwimpel“, pradininku laikomas Kuršių marių karališkasis žvejybos inspektorius (fišmeisteris) Ernstas Wilhelmas Beerbohmas, išleidęs įsakymą „Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle“. Jame, be kita ko, žvejams buvo nurodyta ant laivo stiebo iškelti nustatytos geometrinės formos ženklą, pagal kurį būtų galima iš tolo atskirti žvejo kaimą ir kitą informaciją. Laikui bėgant, žvejai pradėjo puošti vėtrunges kiauraraščiais pjaustiniais ir dažyti, tad 1877 m. išleistas naujas įsakymas, patikslinantis vietovės geometrinio ženklo dydį bei įvedantis laivų ženklinimą ant borto ir burės. Tokiu būdu, kadaise Prūsijos valdžios per prievartą įvestas ženklinimas vėtrungėmis per šimtmetį tapo gyvybingu liaudies papročiu. Nors tai, kad dekoratyviniai ženklai sudaro vientisą kalbą ir sistemą yra mitas, išmokę juos skaityti galite sužinoti daugybę įdomių dalykų, pvz., žvejo krikšto vietą, aplankytus uostus ir kitą gyvenimišką patirtį.

Viskas netoliese