Tomis akimirkomis, kai iš visų jėgų stengiesi neapsiversti sraunioje upėje, užkariautojo ir atradėjo dvasia itin sustiprėja. Ir tada, kai plauki pro pakrantėse raudonuojančių serbentų krūmus, kai saujomis skini gervuoges, akimis palydi retą paukštį Dzūkijos miškuose ar perplauki iš vieno ežero į kitą Aukštaitijoje. Jautiesi atradėju, kai plaukiant rankų darbo kanoja akys glosto Kuršių nerijos smėlio kopas. O kai ištrūkęs iš miesto džiunglių upe atplauki tiesiai į Vilniaus centrą, gali manyti nugalėjęs visus Lietuvos vandenis.
