Tradicinės šventės

Kalėdinio sezono pabaigą žyminčią dieną (sausio 6-ąją) Lietuvos miestų gatvėmis keliauja eisenos su kūdikėlio Jėzaus aplankyti skubančiais trimis karaliais Kasparu, Merkeliu ir Baltazaru. Pasižvalgykite aplink, ir ant daugelio durų pastebėsite šventinta kreida užrašytas jų vardų pirmąsias raides ir kryžiaus ženklus „+K+M+B“, reiškiančius Dievo palaiminimą taip paženklintiems namams. Trijų Karalių dieną įprasta nupuošti ir atsisveikinti su pagrindiniu šventinio laikotarpio atributu – Kalėdų eglute.

Antradienį, paskutinę dieną prieš susikaupimo ir pasninko laikotarpį Gavėnią, švenčiama archajiška žiemos šventė – pati siautulingiausia lietuviškame kalendoriuje (46 dienos iki Velykų). Jos metu būtina daryti viską, tik nesivaržyti: kuo daugiau valgyti, kuo garsiau triukšmauti, kuo smarkiau išdykauti. Miestų aikštėse susirinkusieji pasidabina įspūdingomis šios šventės personažų kaukėmis, vaišinasi keliolikos rūšių blynais ir kitais sočiais valgiais, stebi pavasarį ir žiemą simbolizuojančių persirengėlių kovas, o galiausiai ant laužo sudegina tamsųjį metų laiką įkūnijančią Morės iškamšą. Įspūdingiausios Užgavėnės – Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.

Šią pavasario pradžią žyminčią dieną (savaitė iki Velykų) Lietuvos miestų ir miestelių gatvės sužaliuoja ir pražysta! Lietuviai tradicines kadagių šakeles ar puošnesnes pintas puokšteles – verbas – šventina bažnyčiose tikėdami, kad parneštos į namus jos visus metus saugos nuo blogio ir nelaimių. Dažnas nevengia šventinta verba namiškius išvanoti – ne bausdamas, o sveikatos linkėdamas. Verbų rišimo tradicija Lietuvoje, ypač Vilniuje, skaičiuoja šimtmečius, tad šį sekmadienį prie bažnyčių galite įsigyti įvairiausio dydžio verbų – tai puikus suvenyras iš Lietuvos!

Pagrindinis lietuviškų Velykų atributas – margutis. Marginti kiaušiniai simbolizuoja atgimimą ir gyvybę, tai pagrindinis Velykų stalo patiekalas, su jais susijusios Velykų tradicijos ir žaidimai. Stipriausio margučio varžytuvėse įveikti visus prie šventinio pusryčių stalo susirinkusius artimuosius – kiekvieno svajonė! Kiaušinių marginimo technologijų Lietuvoje – nesuskaičiuojama galybė: nuo įgudimo reikalaujančių skutinėjimo ir marginimo vašku iki archajiško dažymo verdant svogūnų lukštų nuovire.

Trumpiausią metų naktį (birželio 24 d.) švenčiama pagrindinė šiltojo sezono lietuvių šventė užburia romantika. Gamtos prieglobstyje, pavyzdžiui, ant Kernavės piliakalnių, Rambyno kalno ar Jonavoje, švenčiamoje baltiškų tradicijų šventėje iš žolynų pinami ir plukdomi vainikai, kūrenami didžiuliai laužai, šokama ir dainuojama, o naktį, tik kelioms valandoms sutemus, leidžiamasi ieškoti paslaptingojo paparčio žiedo. Šią dieną švenčiamas ir populiariausio lietuviško vardo – Jono – vardadienis.

Vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną (liepos 6-ąją) nuo praėjusio šimtmečio pabaigos minimoje šventėje galite tapti unikalios naujųjų laikų lietuvių tradicijos liudininkais. Visuose šalies miestuose ir miesteliuose, taip pat visame pasaulyje – ten, kur tik gyvena lietuviai, – Valstybės dieną tą pačią valandą vieningai giedamas Lietuvos himnas – V. Kudirkos „Tautiška giesmė“. Dar nė dešimtmečio nesiekianti tradicija – viena sėkmingiausiai prigijusių ir itin mėgstama Lietuvoje. 

Tikrąją šios šventės dvasią pajusite nuvykę į lietuvišką kaimą. Į kiekvienoje bažnyčioje švenčiamus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atlaidus (rugpjūčio 15 d.), kurių didžiausieji vyksta Pivašiūnuose Alytaus rajone, vietiniai gyventojai skuba su margaspalvėmis puokštelėmis, kuriose – ne tik gražiausi gėlių žiedai, bet ir naujo derliaus simbolis – javų varpos. Žolinės tradicijose puikiai dera krikščioniškoji ir žemdirbio metų ciklo – svarbiausių metų darbų pabaigos – progos. Šią dieną labai svarbus buvimas kartu, bendruomeniškumas – tai aktualu ne tik senųjų laikų, bet ir šiuolaikiniam lietuviui.

Kai su naktimi susilyginusi diena ima trumpėti, o gamtos ciklo ratas pajuda pabaigos link, ateina laikas pasidžiaugti nauju derliumi, padėkoti už jį bei pasiruošti tamsiajam metų laikui. Per rudens lygiadienį (rugsėjo 20–22 d.) Lietuvoje rengiamos rudens gėrybių mugės, deginamos šiaudinės skulptūros, vyksta įvairūs natūralios ugnies reginiai – bene įspūdingiausią jų galite pamatyti Neries krantinėje Vilniuje. Rugsėjo 22 d., kai 1236 m. Saulės mūšyje bendromis baltų genčių pajėgomis buvo sumušti kalavijuočiai, Latvijos ir Lietuvos seimai 2000 m. paskelbė ir Baltų vienybės diena. 

Jei metuose yra toks laikas, kai visiška dauguma lietuvių būna namuose su savo artimaisiais, tas laikas neabejotinai yra Kūčių vakaras (gruodžio 24 d.). Po skirtingus miestus ar net šalis pabirusiai šeimai drauge susėsti prie dvylika tradicinių patiekalų nukrauto Kūčių stalo, dalytis šventintu paplotėliu kalėdaičiu ir mėgautis ramybe – pagrindinė šventinė tradicija Lietuvoje. Kūčių naktis – mistiškiausia metuose, tikima, kad tąnakt prabyla gyvuliai, šulinio vanduo virsta vynu, o pranašystės ir sapnai išsipildo.

Po ramaus Kūčių vakaro ir stebuklingosios nakties atėjusios Kalėdos – linksmos, sočios ir dosnios. Po kiekvienuose namuose papuošta kalėdine eglute maži ir dideli randa Kalėdų Senio paliktas dovanas, nosį kutena mėsiškų valgių ir tradicinių pyragų kvapai, o durų skambutis praneša apie atvykusius svečius – atėjo metas švęsti didžiausią metų šventę! Kalėdų dvasia persmelkia ne tik kiekvienus namus, bet ir miestų aikštes ir gatves, vyksta daug koncertų, spektaklių, renginių vaikams ir šeimoms. Vilnius tarptautinių turizmo ekspertų yra pripažintas vienu iš miestų, kuriame labiausiai verta apsilankyti per Kalėdas.