Medinė architektūra

Žvėrynas – lyg kitas nostalgija dvelkiantis miestelis Vilniuje. Medžio raižinių nėriniais išpuošti namai pasislėpę soduose, apkaišyti alyvų krūmais. Žvėryno pušyne iki XIX amžiaus garsieji Radvilos laikė stumbrus, briedžius ir stirnas, gal nuo žvėrių parko ir kilo Žvėryno pavadinimas? Vėliau medinėje užmiesčio rezidencijoje ilsėdavosi Vilniaus generalgubernatoriai, namus čia pradėjo statytis turtingi miestiečiai. Prie upės įsikūręs Žvėrynas pamažu virto kurortiniu priemiesčiu, kuriame susipynė net keletas medinės architektūros stilių – rusiškasis, šveicariškasis, art nouveau, taip pat Lenkijoje populiarus Zakopanės dvarelių stilius. Šiandien net 108 senieji rajono namai įtraukti į Architektūros paveldo sąrašą. Pasivaikščioti tarp jų, kai žydi alyvos, – nuostabi patirtis.

Kurortas be kurhauzo – sunkiai įsivaizduojamas. Be vietos, kurioje galima išgerti arbatos, pasiklausyti muzikos ar pakviesti simpatiją šokio. Nuo XIX amžiaus vidurio Lietuvoje jau sklido žinia apie Birštono kurhauzo koncertus, buvo aptariamas čia įsikūręs bufetas. Tarpukariu restauruotas, per Antrąjį pasaulinį karą sudegęs, sovietmečiu atstatytas, į Lietuvos architektūros paveldo objektų sąrašą įtrauktas Birštono kurhauzas šiandien yra gyvas ir nuolat pilnas žmonių.

Gydomosios versmės, apie kurias toli sklido gandas, į Druskininkus jau nuo XIX amžiaus pradžios traukė geros savijautos ieškančius poilsiautojus. Apsigyvendavo jie rusiško stiliaus medinėse vilose, kurios traukė akį skaptuotomis kolonomis, išpuoštais langais ir medžio nėriniais. Lenkų valdžion patekusio kurorto XX amžiaus pirmojoje pusėje neaplenkė šveicariško stiliaus įtaka, o dar vėliau medinių namų statytojai perėmė Zakopanės architektūros stilių. Restauruotos, išpuoštos, spalvotos medinės vilos šiandien Druskininkams suteikia poetiško jaukumo.

Ne, tikrai neatsidūrėte Šveicarijoje. Esate Palangoje, prie Baltijos jūros, kurios ošimas ataidi iki bokšteliais išpuoštos medinės vilos. Kadaise ji priklausė garsiai grafų Tiškevičių giminei, galima įsivaizduoti, kaip pasipuošusios ponios oriai vaikščiojo atviromis vilos galerijomis, iš viršutinių aukštų stebėdavo į jūrą besileidžiančią saulę, o tuometinis šalies prezidentas, garbus rašytojas, menininkas ar architektas prisėsdavo sužaisti šachmatų partijos. Senieji Palangos gyventojai pasakoja istorijas apie tai, kad vilos savininkė rengdavusi spiritizmo seansus. Kalbama, kai kurios vėlės iki šiol pasilikusios architektūrines formas išsaugojusioje viloje ir naktimis klaidžioja po čia įkurtą Kurorto muziejų.

Prie stebuklingų šaltinių, kur XV amžiuje stovėjo karališkasis dvaras, po dar keturių amžių buvo pastatytas originalus barokinis dvarininkų namas. Išlikęs iki šių dienų, jis yra vienas iš dviejų tokių Lietuvoje, o oficina, vežiminė ir arklidė – vieninteliai XVIII amžiaus liudininkai, ištvėrę karus, gaisrus ir niokojantį, kultūros nevertinusį pokarį. Restauruotą, vaizdingame Virvytės upės slėnyje įsikūrusią dvaro sodybą puošia senovinio stiliaus baldai, autentiški židiniai ir stebuklingo šaltinio pažadas amžiams sustabdyti jaunystę.

Šviesuolių vieta. XIX amžiaus pradžioje statytame dvare gyveno poetai, rašytojai, vertėjai. Vienu metu jis priklausė išsilavinusiam bibliotekininkui, mokyklos direktoriui. Dvare buvo įsteigta skaitykla, ja naudojosi aplink gyvenantys dvarų savininkai, o į svečius atvykdavo šviesuoliai iš visos Lietuvos. Šių dienų dvaro savininkas, medinės architektūros paveldą prikėlęs naujam gyvenimui, išsaugojo nemažai autentiškų fragmentų – perdangas iš molio ir šiaudų, prieangį, langines.

Jei norite pasiklausyti, kaip skamba XVIII amžiuje pastatyti vėlyvojo baroko vargonai, užsukite į Kartenos bažnyčią. Tai vienintelis apylinkėse neobarokinis sakralinis pastatas, kuris didžiuojasi priekiniu keturkampiu bokštu, primenančiu miniatiūrinę, ant bažnyčios stogo iškeltą varpinę, nepaprastų meistrų rankomis išdrožta sakykla ir jau keletą amžių skaičiuojančiais vargonais.

Dar tuomet, kai turėjome lietuviškus pinigus, ant vieno iš jų buvo atspaustas šios bažnyčios atvaizdas. Nieko nuostabaus, juk tai – vienas seniausių ir vertingiausių medinės architektūros ansamblių. Išskirtinio grožio vietoje, ant kalvos prie Lūšių ežero, pastatyta bažnyčia čia užklydusiam lankytojui atskleidžia medinio baroko paslaptis, o tašytų rąstų sienos leidžia nuklysti į senuosius laikus, kai mediniai pastatai buvo statomi tik kirviu ir be geležinių vinių.

XIX amžiaus pradžioje ant Kruojos upelio iškilusi medinė Pakruojo žydų sinagoga – nuostabus architektūros ir kultūros stilių derinys. Tuo metu, kai ji buvo statoma, Lietuvoje plito klasicizmas, tačiau sinagogos statytojai naujai madai nevisiškai pasidavė, paliko nueinančio baroko elementų, pridėjo lietuvių etninės architektūros stiliaus detalių ir dekoravo žydų menu. Šiandien tai – seniausia medinė sinagoga Lietuvoje.

Žinantis lengvai pasieks, o nežinančiam miškuose pasislėpusį, didžiausią ir autentiškiausią Lietuvos kaimą nėra nelengva rasti. Kaip ir nelengva buvo rasti dar XVII amžiuje miškuose aplink Merkinę įsikūrusią žvalgų gyvenvietę. Didžiosios Marcinkonių gyvenvietės statybos prasidėjo XIX amžiaus antrojoje pusėje, kai šalia nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas–Varšuva. Miškų aplink buvo užtektinai, namai dygo vienas prie kito, o Marcinkonių gyventojus garsino ne tik grybai bei uogos, bet ir mediniai kryžiai. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, aplink Marcinkonis slapstėsi partizanai. Šiandien etnografinis kaimas atgimsta iš naujo – jame kuriasi jaunų, kūrybingų žmonių bendruomenė, sauganti tai, ką paliko protėviai.