Kulinarijos tradicijos ir patirtys

Rūpestingų rankų išminkytas, šiltoje vietoje saugotas, tarp karštų žarijų iškeptas ir ant mūsų stalo atkeliavęs duonos kepalėlis kvepia kitaip. Ir skonis jo kitas. Netikite? Eikite patys duonos keliu: nuo rugio lauke iki stalo. Pamėginkite patys krosnį iššluoti, žarijas subraukti, duoną užminkyti, ją užminkę, į krosnį pašauti, o paskui, prie stalo prisėdę, kvepiančios riekės atsikąsti. 

Mes ne prancūzai, bet sūrį labai mėgstame. Spaudžiame jį iš pieno, kvepiančio žaliomis pievomis ir pamiškėmis. Valgome šviežią, keptą, rūkytą, džiovintą, kmynais, žolelėmis pagardintą, medumi apteptą ar pipirais apibarstytą. Procesas – toks pat skanus, kaip ir sūris. Lankydamiesi ožkų, avių, karvių ūkyje sužinosite, kaip pienas iš laukų ir pievų atkeliauja iki sūrinės, išsiaiškinsite, kaip sūriai spaudžiami, kiek laiko brandinami, svetingi šeimininkai jus būtinai pavaišins skaniausios rūšies sūriais, o gal net paprašys ožką pamelžti. 

Tikrąjį lietuviškos virtuvės skonį pajusite paragavę ypač lengvai paruošiamos populiariausios Lietuvos sriubos – šaltibarščių! Šokiruojančią ryškiai rožinę spalvą šaltibarščiams suteikia natūralios burokėlių sultys, o neapsakomai gaivų skonį – svarbiausia šios šaltsriubės sudedamoji dalis – kefyras, kurį sveikatos mitybos specialistai įvardija kaip vieną pačių sveikiausių produktų pasaulyje. 
Garsusis judėjimo „SlowFood“ įkūrėjas ir lyderis Carlo Petrini šaltibarščius pavadinimo „estetiškiausia šalta sriuba pasaulyje“.

Pyragas ant iešmo. Šiek tiek primena traškiais arba minkštais rageliais puoštą keksą. Tik nepalyginti skaniau! Tešlą šiam skanėstui šeimininkės gamina ne mažiau kaip iš šimto kiaušinių, deda keletą kilogramų sviesto, cukraus ir dar kažko, ką kiekviena saugo kaip savo ypatingo recepto dalį. Vienokį šakotį kepa zanavykai, dar kitoks išeina Druskininkuose. Čia ne tik patys galėsite pamėginti šakočio iešmą sukti, bet ir paragavę šio gardėsio kilmės istoriją sužinosite Šakočių muziejuje. Na, neslėpsime, šis skanumynas – tikra cholesterolio bomba, bet pamėginti verta.

Šis sotus patiekalas skaniausias tada, aki gaminamas iš šviežio derliaus bulvių. Tačiau lietuviai jį taip mėgsta, kad gamina ištisus metus. Paragavę šio riebaus patiekalo tikrai surasite, kodėl cepelinais nerekomenduojama mėgautis pernelyg dažnai! Nors populiariausia juos virti su mėsos įdaru, yra ir nemažai kitų variantų, tinkamų vegetarams, – su varške, grybais, daržovėmis... Improvizuokite!

Nesuskaičiuojami mūsų ežerai ir upės, pamarys ir Baltijos jūra dosniai dalija gėrybes. Kas žino, gal būtent Lietuvoje pagausite savo gyvenimo žuvį? O jei pagausite, tai žinokite, kaip ją reikia valgyti. Vandenų kraštai atskleis jums vis kitokią savo paslaptį. Pasirinkę regioną, galėsite paragauti ir ant laužo virtos, ir dvaro virtuvėje gamintos žuvienės, ir paprastai keptuvėje pakepintos, ir įdomiausiais įdarais pagardintos keptos žuvies, o patyrę žvejai jums papasakos, kaip tinklą nusipinti, didelę žuvį sugauti ir kokiomis malkomis laimikį rūkyti, kad būtų skanu.

Anuomet, kai šaldytuvų nebuvo, lietuviai viską, ką užaugindavo vasarą, raugdavo žiemai. Šių dienų pasaulyje rauginimas grįžta į madą, o lietuviai traukia iš prosenelių knygų senuosius receptus ir kviečia sveikai valgyti. Rauginimo pamokose jums paaiškins, kokias daržoves ir žalumynus geriausia raugti, kaip namuose pasidaryti natūralų juodos duonos raugą, kokiais raugintais gėrimais geriausia malšinti troškulį ir kokių skanumynų galima išsikepti iš raugintų pieno produktų.

Belikę vos keletas kepėjų, kurie moka dzūkišką bandą iškepti. Ir tų, kurie jos tešlą, užmaišytą iš grikių miltų, rūgpienio, kiaušinių ir sviesto, dubenyje į vieną pusę suka. Kodėl į vieną? Niekas nežino. Tokia tradicija. Bandą iš grikių miltų patys užmaišysite, į krosnį pašausite, o laukdami, kol iškeps, klausysitės pasakojimų apie dzūkų virtuvės tradicijas bei grybavimo ypatumus.