Kas yra Lietuva?

Lietuvos nepriklausomybės diena – Vasario 16-oji – yra tarsi tiltas, sujungiantis dvi Lietuvas: 1253 metais gimusią senąją ir 1990 metais atkurtą nepriklausomą. Mūsų istorikai sutaria: modernios Lietuvos šimtmetis yra didžiulė nuostabios šalies sėkmės istorija, pasakojanti apie tai, kaip keitėme Europos ir pasaulio supratimą, formavome modernią visuomenę ir mokėmės gyventi tikros laisvės ir demokratijos valstybėje.

Lietuvoje nėra prasmės kalbėti apie futbolą. Niekas apie jį jums nieko gero nepasakys. Ir pavardžių, kurios darytų įspūdį pasaulyje, neišvardys. Krepšinis – kas kita. Dėl jo lietuviai pasirengę viskam. Kad ir paskutines kelnes atiduoti.

Verta pažiūrėti, kokias ovacijas arenose sukelia lietuviams pavykusios krepšinio rungtynės. Ir kaip mes nesigėdijame ašarų, kai mūsų mylima komanda pralaimi. Mes žaidžiame krepšinį gatvėse, sodybose, mokyklose, paežerėse, muzikos festivaliuose – du prieš vieną, trys prieš du. Mėtymas į krepšį ir begalinės emocijos taip stipriai įsikibę mūsų genuose, kad daugeliui vaikų nekyla klausimo, kurią sporto šaką pasirinkti.

Sudėtingas lietuvių krepšininkų pavardes kantriai mokosi ne tik Europos šalių krepšinio klubai bei jų gerbėjai, bet ir stipriausios pasaulyje krepšinio lygos – NBA treneriai ir žaidėjai. Kelią į šią lygą lietuviams dar iki nepriklausomybės atkūrimo pramynė Šarūnas Marčiulionis ir Arvydas Sabonis. Šiandien jie – tikros šalies krepšinio legendos.

Kuo tykesnis vakaras jiems – tuo geriau. Kai nurimsta vėjas, oro balionai lyg spalvoti muilo burbulai pakyla virš raudonų Vilniaus senamiesčio stogų. Kartais jie praskrenda taip žemai, kad, rodos, pakeltum ranką, pagriebtum ir nuskristum kartu į svaiginantį aukštį. Pavasarį iš aukštai matyti žydintys miesto sodai, vasarą galima skaičiuoti gatvės kavinėse sėdinčius turistus, medžių viršūnėmis pračiuožęs ruduo ten, viršuje, atima kvapą.

Lietuviai – nepataisomi romantikai, mes patenkame į penketuką valstybių, kuriose oro balionų ir juos valdančių pilotų skaičius tūkstančiui gyventojų yra didžiausias, o Vilnių ir Trakus pasaulio keliautojų žurnalai jau keletą metų įtraukę į žymiausių pasaulio vietų, kurias verta pamatyti iš aukštai, dešimtuką.

Vilnius – vienintelė Europos sostinė, iš kurios Senamiesčio oro balionams leidžiama pakilti. Atėję į pievelę prie Tymo kvartalo, galite iškart sėsti į krepšį ir atsidurti danguje. Praskristi oro baliono krepšyje virš Vilniaus – reiškia iš naujo jį įsimylėti. Leidžiamės į nuotykį kartu?

Daugiau nei keturis šimtus metų Vilniaus universitete mokosi studentai, daugiau nei keturis šimtus metų mokslo darbus jame rašo profesoriai, daugiau nei keturis šimtus metų iš čia žengiamas pirmasis žingsnis į žvaigždes – mokslo, kultūros, filologijos ir filosofijos. 1579 metais Vilniaus universitetą įsteigė jėzuitai, o palaimino Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras. Klestintis universitetas turėjo spaustuvę, jame paskaitas skaitė ir mokymo principus bei intensyvią studijų programą diegė profesoriai iš to meto Vakarų ir Vidurio Europos katalikiškųjų universitetų. Europoje garsėjo Vilniaus universiteto Teologijos fakultetas, kuriame sklandė itin modernios idėjos.

Rudenį jie aukštai pakelia sustiprėjusius sparnus, tik jiems vieniems pažįstamais garsais surenka bičiulius į būrį ir iškeliauja žiemoti ten, kur šilta. Pavasarį grįžta, suka lizdus, peri vaikus ir sveikina mus giesmėmis. Nudžiungame jas girdėdami, netgi dienas kai kuriems sparnuočiams priskyrėme – minime Vieversio dieną, Kovarnių dieną, džiaugiamės Pempės ir Gandrų sugrįžimo diena. Rudenį, kai paukščiai pradeda intensyviai migruoti, Lietuvos pajūriu per dieną jų praskrenda iki milijono. Paukščių kelias nusitiesia virš Ventės rago – unikalios vietos, kurioje dar 1929 metais buvo įkurta Ventės rago ornitologinė stotis. Iš jos apylinkių atsiveria fantastiški vaizdai į Kuršių neriją ir Nemuno deltą, o smalsiems lankytojams čia dirbantys ornitologai ne tik pasakoja apie paukščius, bet ir leidžia juos ištraukti iš gaudyklių, užmauti žiedą ant kojos. Tegu skrenda, tegu neša žinią, kur buvo pastebėti.

Šiandien neįmanoma įsivaizduoti, kas pasaulyje dėjosi prieš 50 milijonų metų. Žinoma, kad Europoje, o ir mūsų žemėje Lietuvoje buvo vieni miškai. Nuo medžių nuriedėję sakų lašeliai neištirpdavo vandenyje, upės juos nunešdavo į jūrą. Tai buvo ilgas kelias, į sakus visokių dalykų prisimaišydavo – vabzdžių, spyglių, žolės gabalėlių, įvairios spalvos žemės grumstų. Tūkstančius metų išbuvę Baltijos jūros dugne, saikų gabalėliai virto gintaru, mes nuo seno jį vadiname Lietuvos auksu. Baltų gentys gintarą naudojo dar 2000–1800 metais prieš Kristų. Iš jo gamino papuošalus, audimo įrankius, juo gydė ligas, saugojosi nuo piktųjų dvasių. Gintaro smilkalus smilkė norėdami nuo nelaimių apsaugoti vaikus, į karą išvykstančius vyrus ir jaunavedžius. Šiandien ypatingos gintaro savybės ir vėl prisimintos, iš jo gaminami modernūs papuošalai, darant masažus, SPA naudojamos gintaro dulkės, aliejus ir smilkalai. Audringomis dienomis jūra vis dar išmeta gintaro gabalėlių – koks džiaugsmas jų rasti pakrantėje. Pamėginkit – suprasite, apie ką mes čia... 

Turime jus nuliūdinti – per savaitę Lietuvoje mūsų kalbos neišmoksite. Lietuvių kalba – tai proto mankšta, antropologai teigia, kad archajiškos raidės ir neįprastas žodžių skambesys priverčia smegenis dirbti. Lietuvių kalba yra labai labai sena. Ji panaši į klasikinę indų kalbą – sanskritą, šiek tiek primena senovės lotynų ir graikų. Seniausią išlikusią ir gyvą indoeuropiečių kalbą pasaulio mokslininkai nagrinėja iki šių dienų.

Ką reikia žinoti? Lietuvių kalba neturi artikelių, žodžių ryšius sakinyje nusako besikeičiančios galūnės. Žodžius mes kirčiuojame, skirtingi kirčiai tam pačiam žodžiui gali suteikti visiškai kitą prasmę. Mes mėgstame malonybinius ir mažybinius žodelius, neturime keiksmažodžių. Jei keikiamės, niekšą galime išvadinti, pavyzdžiui, žalčiu ar rupūže. Dar mes turime raidę „ė“, kurios nerasite jokiose kitose kalbose. Ši raidė – moteriškas simbolis, ja baigiasi merginų ir moterų vardai.

Savo kalbą mes ypač saugome. Sovietmečiu – nuo rusų kalbos įtakos, šiandien – nuo besibraunančių angliškų žodžių. Kasmet, kad pasitikrintume žinias, rašome Nacionalinį lietuvių kalbos diktantą.

Senovėje ant šio kalno, esančio visai netoli Šiaulių, stovėjo pilis. Kryžiuočių ordinas ją sugriovė ir sudegino, tačiau kalnas liko. Kryžius ant piliakalnio žmonės statyti pradėjo XIX amžiaus viduryje – taip prisiminė žuvusius, prašė sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. Savo padirbtus kryžius čia statė ir piligrimai, ir su maldomis bei prašymais atkeliavę žmonės, ir menininkai, ir nagingi amatininkai. Unikalus, per pačius rūsčiausius sovietų laikus išlikęs kryždirbystės amatas šiandien įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Ypatinga aura, padėkos, norai, svajonės ir lūkesčiai, sudėti ant šio kalno, primena Raudų sieną Jeruzalėje.

Daugybę metų griautas, bet nesugriautas, degintas, bet nesudegintas, Kryžių kalnas yra dar vienas mūsų laisvės simbolis, o pasaulio piligrimams – dar viena vieta, kurią būtina aplankyti. 1993 metais Kryžių kalne meldėsi popiežius Jonas Paulius II. Vėliau jis daugybę kartų šią vietą prisiminė savo kalbose, o Lietuvai atsiuntė krucifiksą. Prie kryžiaus su juo pradedamos ir baigiamos piligrimų eisenos.

Netoli Šiaulių esančią kalvą, kurioje stovi tūkstančiai medinių kryžių, kelionių portalas „Condé Nast Traveler“ įtraukė į labiausiai bauginančių vietų pasaulyje TOP 20. Gal sąrašo sudarytojai ir nenorėtų ant Kryžių kalno praleisti nakties, bet mums tai – šviesos ir vilties vieta, atspindinti mūsų istorinę, kultūrinę tradiciją.

Mes turime keturias skirtingas Lietuvas. Jei buvote pas mus pavasarį, atvykę žiemą galite pamanyti, kad atsidūrėte ne toje šalyje, į kurią planavote keliauti.

Pavasario mes visada laukiame. Po ilgos žiemos atėjęs, jis pradžiugina mus sproginėjančių pumpurų kvapu. Vėliau nubarsto obelų, vyšnių ir kaštonų žiedlapiais. Pavasaris išbudina mūsų kelionių ilgesį ir nuotykių troškimą. Gal norėtumėte ir jūs pabandyti?

Vasarą pas mus žalia. Miškuose prinoksta žemuogės, o miestai atlapoja duris ir langus svečiams. Atvykite pas mus naktį, kai ją nugali diena, kai mes šokinėjame per laužus, piname gėlių vainikus ir braidžiojame ryto rasoje. Atrodys, kad sapnuojate, bet tai bus tiesa, pažadame.

Ruduo Lietuvoje kvepia obuoliais ir grybais, geru džiazu, teatru ir parodomis. Dar – šiuolaikiniu menu. Ruduo lyg tobulas dailininkas nuspalvina miškus, gėrybes soduose ir daržuose, lėkštes geriausiuose restoranuose. Ir net tada, kai apniunka dangus, kai pradeda lyti ir elegantiška pilka paskleidžia savo kerus, mes turime ką pasiūlyti. Netikite? Atvažiuokit – parodysime.

Žiemą pas mus prireiks šiltų drabužių ir gerų batų. Nes labai gali būti, kad teks pabraidžioti po sniegus. Karštį surasite naktiniuose klubuose Vilniuje ir Kaune, bet jeigu to bus per maža, užkursime jums tikrą lietuvišką pirtį ir kaip reikiant išvanosime kvepiančiomis vantomis, kurių miškuose prisirišome vasarą. Tik negailėkite tokiems malonumams laiko!

Ambicijų mes turime. Ypač kai pakėlę akis žvelgiame į dangų, kuriame tarp kitų palydovų skrieja ir mūsiškis. Lietuviai visada buvo svajotojų tauta, kad ir nutolę nuo didžiųjų Europos ir pasaulio mokslo centrų, mes turime savo kūrėjų, jais didžiavomės praeityje, didžiuojamės ir šiandien. Kad ir iš nedidelės šalies, bet esame ambicingi, žengiantys keliais žingsniais priekyje kitų.

1925 metais Antanas Gustaitis sukūrė pirmąjį monoplaną ANBO I, kuris Lietuvą išgarsino pasaulyje, šiandien aerokosminių technologijų bendrovėje „NanoAvionics“ lietuviai kuria kosminius palydovus „LituanicaSAT“.

Lietuvių kurtas ir gamintas lazerių sistemas naudoja NATO šalių kariškiai. Iš Lietuvos keliaujantys komponentai padeda kurti kvantinius kompiuterius. Pasaulio mokslininkai jau naudoja lietuvių sukurtą DNR žirklių technologiją, NSA inžinierius ir mokslininkus domina žmogaus smegenų diagnostikos ir stebėsenos technologijos, kurios vystomos Kauno technologijos universiteto Sveikatos telematikos mokslo institute. Jaunieji lietuvių talentai užkariavę internetą – Lietuvą garsina jų sukurtos mobiliosios aplikacijos, kurios daugybei žmonių padeda redaguoti nuotraukas, susisiekti mieste, netgi dresuoti šunis. Inovacijas kūryboje taiko ir menininkai. Ar kada girdėjote, kaip skamba muzika, kurią kuria 4G tinkle naršantys interneto vartotojai?

Jei kuriame nors Vilniaus bare sutiktas lietuvis jums išdidžiai pareikš, kad buvo laikas, kai barzdoti lietuviai girdė savo arklius Juodojoje jūroje, nemanykite, jog jam nuo apynių susisuko galva. Tiesa yra tokia: daugiau nei 300 metų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo viena didžiausių pasaulio valstybių, nusidriekusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. 1236-aisiais tuometinis Lietuvos karalius Mindaugas, nugalėjęs Kalavijuočių ordiną, suvienijo lietuvių gentis. Mindaugo darbą tęsė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas – jis prisiekė savo ištikimybę popiežiui, sudarė daug šaliai naudingų sąjungų ir per valdymo laikotarpį sugebėjo sukurti valstybę, kurioje gyveno įvairių tautybių ir religijų žmonės. Paveldėtą iš Gedimino galingą šalį Vytautas Didysis dar labiau sustiprino – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdos išsiplėtė iki pat Juodosios jūros. XV amžiuje Lietuva buvo Europos vidurio valstybė, kuri apėmė šių laikų Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir dalies Lenkijos teritorijas. Išmoningai valdoma, stipri ir pažangi, ji laikėsi iki 1795-ųjų. Lietuviai šį šlovingą savo šalies istorijos etapą nuolat prisimena, jis atsispindi literatūroje, mene, o kai kurie narsuoliai, pasibalnoję žirgus, mėgina žygį nuo Baltijos iki Juodosios jūros pakartoti. 

Lietuvoje lengva keliauti laiku. Turime vietų, kuriose jis tarsi sustoja ir primena mums tai, kas keliavo iš dienos į dieną, iš metų į metus, iš amžiaus į amžių. Esame paskutiniai pagonys – autentiško, iki krikščionybės gyvavusio baltų tikėjimo žmonės šiame žemyne. Pagonybė Lietuvoje pradėjo nykti XIV amžiaus pabaigoje, kai šalies valdovai priėmė krikščionybę. Ilgiausiai laikėsi žemaičiai – jie pakrikštyti tik XV amžiuje.

Šiandien daugelis nė neprisimena, kokiais dievais senovės lietuviai tikėjo, kam meldėsi, kokias dainas dainavo ir kaip garbino savo žemę. Saulė buvo jų ugnis, o Perkūnas – visagalis teisingumo dievas, žaibais baudžiantis neklusniuosius. Per amžius išlikę pasakojimai šiandien virto gražiomis mitologinėmis istorijomis, tačiau senoji baltų tradicija Lietuvoje vis dar gyva. Su savo apeigomis, tradicinėmis sutartinėmis, begaline pagarba gamtai ir žemei ji – dar viena mūsų identiteto spalva. Jei jums pasiseks, ant kurio nors iš daugybės Lietuvos piliakalnių galėsite pamatyti senąsias vestuvių apeigas. Tai ne teatras – tai gyvenimas.