Architektūra

Tuo metu, kai Europa lipdė į dangų kylančius smailius bokštus, lietuviai kariavo. Iš lauko riedulių sumūrytos pilys gintis nuo priešų tiko labiau nei elegantiški, išlakūs bokšteliai. Jie pradėjo rastis po didžiųjų mūšių, kai Lietuvoje įvesta krikščionybė. Miestai ėmė statyti bažnyčias, rotušes, gildijų namus, kurti pirklių kiemus. Gražiausius ir didingiausius ano laiko statinius šiandien galima regėti Galvės ežero saloje, kur stovi Trakų pilis. Vilniuje minios žmonių grožisi Šv. Onos, Kaune – Vytauto Didžiojo ir Šv. Gertrūdos bažnyčiomis. Lietuvos gotika – kiek pavėluota, tačiau originali ir savita, paklojusi tvirtą pamatą tolesnei architektūros stilių raidai.

Už renesanso epochos apraiškas Lietuvoje dėkingi turėtume būti italams. Dar labiau – Milano kunigaikštytei Bonai Sforzai. Būtent ši moteris, ištekėjusi už Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos valdovo Žygimanto Senojo, į Lietuvą ir Lenkiją atvežė italų architektų, dailininkų, muzikų. Renesanso dvasia ji išauklėjo ir sūnų – Žygimantą Augustą. Itališką madą iš Bonos Sforzos pamažu perėmė Lietuvos didikai, ypač – garsioji Radvilų giminė. Bažnyčias ir namus jie pradėjo statyti renesanso stiliumi. Pavyzdį, kaip tai daryti, turėjo – Bona Sforza su Žygimantu Augustu šiuo stiliumi perstatė Vilniaus žemutinę pilį.

Galas puošnumui ir prabangai, tegyvuoja taisyklingos formos, paprastumas ir patogumas. Tokie buvo svarbiausi klasicizmo stiliaus architektų pareiškimai jau XVIII amžiaus pabaigoje. Emocingi baroko nėriniai vietą užleido Romos imperijos laikus primenančioms skulptūroms ir išlakioms, taisyklingoms kolonoms. Klasicizmą į Lietuvą atvežė žymus lietuvis menininkas Pranciškus Smuglevičius, baigęs mokslus Romoje ir artimai bendravęs su garsia to meto Italijos architektų Spampani šeima. Atvykęs į Vilnių, Carlo Spampani suprojektavo pirmuosius klasicizmo pastatus. Tačiau garsiausiu lietuviškojo klasicizmo kūrėju laikomas Laurynas Gucevičius, kuris Vilniui padovanojo klasicizmo šedevrą – Vilniaus katedrą.

Baroko mados iš Italijos Lietuvą pasiekė labai greitai. Klestinčios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai garbės reikalu laikė į savo valdas kviestis architektus iš Italijos. Madingas, puošnus ir turtingas XVI–XVII amžiaus architektūros stilius Lietuvoje netruko įsitvirtinti taip, kad Vilnius imtas vadinti Rytų Europos baroko sostine, o apie įspūdingą Vilniaus baroko mokyklą, kurioje skleidėsi puošnus santūrumas, garsas sklido toli. Vilnietiškosios mokyklos siekėjai savo patirtį sėjo po visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, lietuviško baroko statinių šiandien galima rasti Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje.

Atlaikę amžius, kovas ir karus, spindesio ir vargo laiką, gražiausi Lietuvos pastatai mums pasakoja istorijas, legendas ir atskleidžia įvykius, be kurių nebūtų mūsų, nebūtų Lietuvos. Lietuvos didieji kunigaikščiai savo rūmus, pilis ir dvarus statė jau XIII amžiuje. Ankstyviausia išlikusi valdovo rezidencija – XIV amžiaus antrojoje pusėje pradėta ir XV amžiaus pradžioje baigta Trakų pilis. Keletas rezidencinių renesanso ir baroko stiliaus dvarų, kiek daugiau – klasicistinių dvaro sodybų. Nuo XIX amžiaus mums pavyko išlaikyti daugiausia – to meto statiniai garsėjo laisvomis architektūros stiliaus improvizacijomis. Lietuvos pilys ir dvarai šimtmečiais užtikrino mūsų šalies karybą, ekonomiką ir kultūrą. Juose gyvenusi ir kūrusi šviesuomenė šaliai padėjo siekti savų tikslų, išlaikyti valstybingumą ir kovoti už savo giminę bei šalies didybę. Kiekvienos pilies ar dvaro mūrai mums pasakoja legendą. Reikia tik gerai įsiklausyti.

Jauni, ambicingi ir drąsūs. Tokie buvo Lietuvos tarpukario architektai. Mokslų paragavę didžiuosiuose Europos miestuose, jie netruko į Lietuvą parvežti po Pirmojo pasaulinio karo Europą apėmusio modernizmo idėjų. Sumaišę jas su Lietuvos tradicija ir įprastu lietuvių gyvenimo būdu, kūrė itin savitą architektūros mokyklą. Laikas tokiems eksperimentams buvo itin tinkamas – Kaunas tapo Lietuvos laikinąja sostine, čia sukosi politinis, kultūrinis, ekonominis gyvenimas, o statybos vijo vienos kitas. Tarpukario architektūros dvasia stebuklingai išsilaikė ano meto eksterjeruose bei interjeruose ir šiandien stebina moderniomis, šiuolaikiškomis formomis. Kauno modernizmo vertę kuria ne tik pastatai, bet ir istorijos bei žmonės. Štai kodėl ši visuma šiandien taip traukia ne tik architektūros žinovus, bet ir visus, kurie trokšta pažinti miesto bei šalies istoriją.

Jei yra miškas, bus ir namas. Lietuviai nuo seno laikėsi šios taisyklės. Miškais apaugusiame krašte medis buvo svarbiausia statybos priemonė – nuo pat valstybės gyvavimo pradžios iš jo statė būstus, gynybines užtvaras ir maldos namus. Staliaus, baldžiaus amato paslaptis perduodavo iš kartos į kartą, o daugelio šeimų galvos namus pačios statėsi. Laikas, karai, gaisrai ir modernus gyvenimas pasiglemžė daugelį Lietuvos medinės architektūros šedevrų. Sovietmečiu niekintas, pigia, pažangą stabdančia medžiaga vadintas, šiandien medis architektūroje atgauna pozicijas, kuria jaukią, sveiką, tvarią aplinką, o gražiausi ir vertingiausi senosios medinės architektūros pavyzdžiai ir netgi visi kaimai kruopščiai saugomi. Juos galima pamatyti muziejuose po atviru dangumi – Lietuvos liaudies buities muziejuje Kaišiadorių rajone, Radviliškio rajone, Kleboniškių kaimo buities ekspozicijoje, Žemaitijos kaimo muziejuje Telšiuose.

Tuo metu, kai Vakarų pasaulis mene ir architektūroje plėtojo amžiaus vidurio modernizmą, Lietuvoje skleidėsi socialistinis realizmas. Tačiau laisvojo pasaulio idėjos ir mados prasiskverbė netgi pro geležinę uždangą. Sovietmečiu kūrę Lietuvos architektai įkvėpimo sėmėsi iš prancūzų architekto Le Corbusier, juos pasiekdavo skandinaviško modernizmo projektai. Pilkuose, vienodai suprojektuotuose daugiabučių rajonuose Vakarų architektūros idėjos vietos nerado, tačiau viešosiose erdvėse architektams pavykdavo sukurti išskirtinių objektų. Šiandien jie mums gali daug papasakoti apie tai, kas anuomet buvo madinga ir kas prieštaravo sovietinei ideologijai. Daugelis šių pastatų iki dabar išlaikę savo funkcijas, tik vos keletas laukia atgimimo.